U scarparu - Tarsia dialetto

Vai ai contenuti
U scarparu.
Nà ssuglia, i tinagli e i curtijddhri
à picia cà cià lurdatu u banchijttu,
i chijuvi, à fòrma, nù romanijddhru
nù sinalu cà li scinna ddù pijttu.
Nù pari i scarpi novi a rasa rasa,
finiti, dà cunsignà aru patrunu,
chiri vecchie tutt'i 'nterra spasi
ppì cunzà doppu, ghuna appiduna:
a chissa ci vò n'mposta, o nà pezza,
nà menza sola o nù mijnzu taccu,
i cindriddhri quanni sù richiesti,
e à n'àta ci vò cusutu sulu nù spaccu.
Ca mana ferma e cù l'uucchiu finu,
tena tanta pacijnzia e tanta custanza,
ppì liscià u 'mpignu ù visìculu mina
avant'e arrijtu 'unnè mmai bastanza.
Pp'àggiustà nù par'i scarpi sfasciati,
dà matina ara sira ghé 'ndà putiga,
vattad'a sola e canta spinsijratu
e s'abbusca u stagliu o  à cijntu lira.

Torna ai contenuti